Pagrindiniai roko grupės „July Talk“ struktūriniai faktai yra šie: du lyderiai – Leah Fay Goldstein ir Peteris Dreimanis, apsupti plakančių gitaristų Iano Docherty ir Josho Warburtono bei dvigubų būgnininkų Danny Mileso ir Dani Nash. Šiai priverstinai „pasidaryk pats“ ir griežtai save realizuojančiai grupei „July Talk“ esmė visada buvo įtampa tarp tikslumo ir chaoso. Kad suprastume šią įtampą, gal... Daugiau ime ją sumažinti iki dvejetų rinkinių arba galime ją padidinti ir pažvelgti giliau, kodėl manome, kad reikia ją įrėminti vienaip ar kitaip. Tai, ką matome, daugiau pasako apie tai, ko ieškome. Ką mes praleidome su Liepos pokalbiais, kaip ir daugeliu dalykų? Mums reikia ne klausti, kokie yra dviejų vingiuojančių „Julie Talk“ žmonių santykiai vienas su kitu, o kokie yra jų santykiai su mumis, jų auditorija ir pasauliu, šiuo švelniu, piktadariu, painiu pasauliu. Šie kūnai sutinka mūsų žvilgsnį, jie mėgaujasi ir atsitraukia, kol įnirtingai stumiasi atgal, klausdami iš mūsų to, ko prašo vienas iš kito: prašau, pamatykite mane tokį, koks aš esu. Jei liepos pokalbį matome kaip moterį ir vyrą, prieštaraujančius vienas kitam, tai, ką matome, yra mūsų pačių projekcijos į šiuos kūnus. Tai, kas vyksta tarp šių kūnų, visų jų, tos kinetinės, statiškos, lipnios erdvės, yra ta vieta, kur formuojasi liepos pokalbio tiesa. Scenoje liepos pokalbis atsiskleidžia ir sprogsta. Veiksmas svyruoja nuo lėto judesio šurmulio iki sulenktos komunijos, skystos (kaip kūno) ir skystos (kaip tamsioje metamorfozės fazėje). Viskas tampa keista, kartais groteskiška, visada žavi. Kiekvienas pasirodymas siūlo malonės akimirkas, kurios akimirkai atskleidžia vidinį šios nepažintos visatos veikimą. Laikykitės jų iki kito karto.