Claude Lelouchas legendinį filmą „Vyras ir moteris“ 1966 metais sukūrė būdamas vos 28 metų, ir, anot jo, čia papasakota banaliausia pasaulyje istorija banaliausiu pavadinimu. Bet kodėl iki šiol vyresnioji karta prisimena scenas iš filmo: pilka rudeniška pakrantė, nerami jūra, vyras ir moteris, su vaikais besilinksminantys pajūryje, šlubčiojantis senis su šunimi, kuris lyg irgi šlubuoja? Besiplaikstantys vėjyje Anouk Aimée plaukai, švelniai geros Jean-Louis Trintignant’o akys, šypsenos, nedrąsūs prisilietimai. Lengvai sumišę, simpatizuojantys, nusivylę, sutrikę, įsimylėję. Pokalbis automobilyje: ką gelbėsi, jei degs namas, – Rembranto paveikslą ar katiną. Katiną. Santykiai atsiradę tarp labai skirtingų žmonių, kuriuos jungia tik vienatvė ir tragiški praradimai praeityje, kai nusitrynė ribos tarp praeities ir ateities. Legendinio filmo „Vyras ir moteris“ tęsinyje po daugelio metų sutinkame jau pamiltus herojus. Ana baigė aktorės karjerą ir rūpinasi krautuvėle Normandijoje. O Žanas Luji leidžia dienas senelių namuose ir beveik neprisimena savo šlovingos lenktynininko karjeros. Bet štai vieną dieną Ana aplanko Žaną Luji. Prisėda šalia. Jis nusišypso, ji pasitaiso plaukus... Buvę mylimieji leidžiasi į prisiminimus, nuspalvintus meile, nostalgija ir švelniu liūdesiu. Filme gausu epizodų iš ankstesnio filmo apie vieną gražiausių meilės istorijų kine, o svarbiausia, kad vėl girdime pamėgtą nepakartojamą kompozitoriaus Francis Lai melodiją.