Hamburge slaugytoja dirbanti Veronika Gilbert sužino, kad mirė jos tėvas. Būdama dvidešimties, moteris pabėgo iš namų vien dėl tironiško ir nepakenčiamo savo tėvo elgesio. Veronika svajoja tapti gydytoja, tačiau dėl egzaminų baimės niekaip neprisiverčia įgyti diplomo. Tėvas buvo vienas iš tų, kurie abejojo Veronikos galimybėmis ir menkino jos svajones. Net po gniuždančios žinios apie tėvo mirti, Veronika neapsisprendžia ar yra pasiruošusi apsilankyti Provanse. Pagaliau Veronikos dukra Lėja įkalba ją sukaupti visa drąsą ir po penkiolikos metų grįžti į gimtinę. Vos nuvykus į namus paaiškėja, kad šeima susiskaldžiusi daug labiau, nei tikėtasi. Ilgus metus Veronika nepalaikė santykių ne tik su tėvu, bet ir su motina. Tai dar labiau apsunkina situaciją. Nugyventi kambariai, akis badanti netvarka ir šalčiu dvelkiantis sutikimas nuo pirmų minčių namuose kelia Veronikai abejones. Galbūt grįžti čia, buvo klaida? Viską vainikuoja žinia, kad jos tėvas turi nesantuokinę dukrą Izabelę, kuriai šią akimirką rūpi tik palikimas. Po tokios žinios norisi vėl viską mesti ir pabėgti. Tačiau Veronika turi apsispręsti: ar vėl nori pabėgti, ar sutaikyti besiginčijančią šeimą?