Iš įkalinimo vietų į gimtąją sodybą grįžta pražilęs Jakimkus. Sodyba tuščia, šuo aploja šeimininką, vėlai vakare pasirodęs sūnus Vilius papasakoja, kad motina mirė, belaukdama vyro, kurį pasodino už tragišką girtą avariją. Viliui atidėjo šaukimą į armiją, nes reikėjo slaugyti motiną, dabar jis kasa griovius melioracijai, įkalba viršininką, kad priimtų šiam darbui ir tėvą. Jų užduotis – tolimame vienkiemyje, kurio šeimininkė, dar jaunyva našlė Milda augina mažą dukrelę. Jakimkai apsistoja pas ją, žaidžia su Laimute, kažkaip ir patys toje draugijoje vidujai atšildami. Tėvas nebegeria, tik kartą, Viliui su panele išrūkus į kaimo festivalį, nuperka vyno butelį ir negrabiai bando pirštis Mildai. Toji žiūri su gailesčiu, bet į savą kambarį įsileidžia naktį sugrįžusį Vilių. Darbas prie sodybos baigėsi, Vilius gavo šaukimą į armiją, žmonės išsiskirstė, o, sniegui pabarsčius, iš viso nugriauto Mildos namelio beliko vienišas kaminas.
