„Košmaras Guobų Gatvėje. Sapnų Vaikas“ (angl. *A Nightmare on Elm Street 5: The Dream Child*) – 1989 m. siaubo filmas, tęsiantis garsųją Fredo Krūgerio kroniką, kurioje siaubas vėl iškyla iš sapnų, bet šį kartą jis dar labiau išsivysto, tampa asmeniškesnis ir dar giliau susijęs su nesutaikyta praeitimi. Šis įtemptas, vizualiai drąsus filmas grįžta prie tamsios temos apie kūrybingumą, paveldėjimą ir košmarų galią, kurie gali persikelti iš kartos į kartą. Veiksmas sukasi aplink Aliciją, kuri bandydama išvengti savo sūnaus Danielo sapnų, pastebi, kad jis turi neįprastų gebėjimų – jis gali kurti pasaulius sapnuose. Tačiau tai nėra paprastas vaizduotės žaidimas: kiekvienas sukurtas sapnas atveria duris Fredui Krūgeriui grįžti, nes jis naudojasi kūdikio nekaltumu kaip tiltu į realų pasaulį.
Filmą skiria ne tik klasikiniai siaubo elementai, bet ir metaforinė dimensija – čia kalbama ne tik apie kerštą, bet ir apie tai, kaip tamsi praeitis gali persismelkti pro naujas kartas, net tada, kai atrodo, kad ji jau palaidota. Režisierius Stephen Hopkins sukuria atmosferą, kur realybė ir sapnas beveik susilieja, o kiekvienas kadras gali paslėpti grėsmę. Fredas Krūgeris čia dar labiau paverčiamas mitine būtybe – jis ne tik žudikas, bet ir tamsus kūrėjas, bandantis per naują kūną atgimti. „Košmaras Guobų Gatvėje. Sapnų Vaikas“ – tai ne tik tęsinys, bet ir bandymas išplėsti mitologiją, pridėti psichologinio gilumo ir sukelti dar gilesnį nerimą: kas, jei košmaras negali būti sustabdytas, nes jis jau yra mūsų kraujyje?
Alisa, vienintelė išgyvenusioji iš ketvirtos dalies, po kiek laiko vėl susitinka su Fredžiu Kriugeriu. Šį kart žudikas su ašmenimis bando atgimti šiame pasaulyje, per jos negimusi kūdiki. Alisos vienintelis šansas - surasti Kriugerio motina, bet, kad ją surasti, jai teks gyliai pasinerti į Fredžio košmarų pasaulį...
Filmo komentarai